Viktoras Žilinskas gerai žinomas joniškiečiams ne tik kaip talentingas tapytojas, bet ir kaip puikios poezijos kūrėjas. Pirmoji poezijos ir esė knygelė „Esmė“ pasirodė dar 2013m. Pakeliui jau ir antroji knyga. Viktoro kūryba nuolat publikuojama „Žiemgalos“ bei „Kauko laiptai“ žurnaluose, svetainėse žaliažolė.lt ir rašyk.lt, nebekalbant jau apie rajoninį laikraštį „Sidabrė“. Reikšmingą vietą jo poezijoje užima tarmiška kūryba. Joniškietiška šnekta rašytos eilės skelbtos trijuose almanachuose. Į miesto šventę kraštietis iš Kauno sugrįžta su naujomis eilėmis.
I
bijau
sugadinti
tobulą rūbą –
nuotaika gyvena
puslapiuose
skaitau
ir negaliu suprasti
nuodėmingojo
švelnumo
bijau prisipažint –
tylėsiu
vasara išskleidusi
sparnus
žiūriu į nuotrauką –
suvirpa kūnas
popieriuje –
skaisti
tyla
II
išsūpuok
savo sūpynėmis –
norėčiau pasijusti jaunu vyru
išbučiuok
išglamonėki
prisirpusios vyšnaitės
lūpomis
nebūk
tokia griežta –
tau tinka akmenukų vėrinys
nuo žvilgsnio
ir
akių gelmės –
apsvaigęs
liepos
vėjas
šešėlis
išėjai basa
palikdama batus ant tako
šešėlio angelas tamsus
pagelto vasarą nukritę lapai
neatsigręžk nesiklausyk
savęs nepamatysi
žingsnius išgirsi tų
kuriuos stengeisi
vis girdėt
kas rytą
jau niekas durų netrankys
nei skersvėjai nei žmonės
prisimenu jurginus po langais
o mintys vėl kažkur toli nuklysta
prisimenu gimtinės sodą žiemgaloj
žagarvyšnes pražydusias pavasariais
močiutę baltaveidę palaidais plaukais
prie šulinio medinio girgždančios svirties
čia niekas durų netrankys
nei skersvėjai nei žmones
žiūriu į chrizantemas
prie duobės
ašara sūri
karšta
nukrito
proveržis
pabūk su manim manyje – neišeiki
aukščiausia palaimos sekundė trapi
saksofonas nutyla – baigėsi natos
ryškiausiom spalvom
ištapyta erdvė
Lyriškai
Kai tu lieti prisiminimais,
praplaukianti diena užstringa.
Tik naktimis dejuoja smilgos,
mėnulis šypsosi –
gal sninga?..
laikau tave kaip talismaną
pažvelgiu į mažus debesėlius –
susinarpliojusios šilko gijos
prie namo sienos –
laumžirgio siūlelis mėlynas
o tarp žalių gebenės lapų
čirškia žvirbliai
pardaviau sielą
Tapant
Spalvų žaismėj sustingo veidas.
Kobalto giesmėje – upelio vingis.
Skyla tyloj nuo perlamutro žvilgsnio
patvinusi beržų alėja.
Širdies ritmu pulsuojantis teptukas –
Ir potėpis staigus ultramarino.
Mediniai porėmiai nuo skausmo nusilupo.
Mėnulio ochra pjausto drobės rimtį.
Spalvos
Šilko tinkluos –
žuvis žaliažvynė.
Stroncio akys kaukolėj spiegia.
Akmenys paukščio lizde suskyla.
Cinko mėnulis neišlaikęs pusiausvyros krito
ant plaukiančios upėje valties suplyšusios burės
Saulėlydžio spalvos ištryško.
Vanduo akvarelėj numetė plunksną.
Umbros žemėm juodom
atmintis apšarmojo.
Svirplys
Bijau tamsios nakties, bijau kaip giltinės.
Vėl tas svirplys kažkur kas naktį čirpia.
Lyg ta vėlė, kuri paklydusi sugrįžta,
Ne į namus, o sulenda į sąnarius.
Ir tie skausmai pajuntami per sapną:
Motulė skina obuolius, paskui lapus išgrėbsto...
Tik ryškūs mirusių veidai – kaip fotografija,
Išlieka kauburėliuose išėjusių Anapilin.
Bijau tamsios nakties, bijau kaip giltinės.
Užmigti negaliu, kaip tas svirplys.
Net voro tinklas tampa epitafija
Tarp rudeninės parudavusios žolės.
Baltas mėnulis
Nepasakysiu,
kas drobėje užslėpta.
Išplaukia potėpiai, it akvarelė.
Už lango lyja, sninga – drėksta.
Pusiaužiemio dangus –
kaip laisvas skrydis - - -
---Išreikšti tai,
Kas nepasiekiama,
Ko niekada ir nepasieksime.
Lietus paletėje išgraužė skylę.
Baltuoja drobėje mėnulis –
gidas.
-------------------------------------------------
(Šiais metais žadu išleisti savo antrą knygelę, kurios pavadinimas bus VINCENTO KATI, čia ekizai iš ruošiamos knygelės)
Be pavadinimo - tiesiog...
Už lango snyguriuoja.
Aptingęs rytas žiovauja.
Durų rankena atsigręžusi į lauko sieną, apaugusi oksidų varvekliais.
Raktas kažkurioje kišenėje, arba ant vinies.
Atsiveria atminties blokas - žaidžia formomis ir spalvomis.
Už lango kosteli kaimynas, rūkydamas pigias stiprias kontrobandines cigaretes.
Dūmai leidžiasi ant apsnigto šaligatvio - pėdos vinguriuoja tolyn.
Galva sukasi ir ūžia it dvimotorio lėktuvo variklis,
planiruoja tarp dviejų prisirpusių sniego debesų.
Įsiklausau:
krankia varnas,
kaimynė iš bakelio nuleidžia vandenį,
kažkur kažkas trinkteli mašinos dureles...
Prieš akis paveikslas,
jame nutapyta pagyvenusi moteris juodais drabužiais.
Ranka nevalingai sugniaužta.
Veide - nuovargis ir liūdesys.
Nežinau kur padėjau raktą?
Užmiršau.
Vakaro gaisai įsmuko į sanarius.
Atrakinu save tik tada, kai galbūt ten tūni velniukas.
Angelai paliko žemę.
Dabar tai - it gulbės šokis prieš medžioklio šūvį.
Pasipila plunksnos, pakrinka mastymas.
Akyse sublizga sintetinė ašara
su elektroniniu užraktu.
***
Stroncio spalvos saulės spinduliai,
it potėpiais, baigia išsiviešpatauti iš snaudulio.
Laikrodis garsiai tvinksi, kala ritmą lašelinės greičiu.
Rytas išaušo gražus:
be debesų,
be stresų, be triukšmo.
Kažkur tolumoje skardena vyturys, tujose čirksi susibūrę žvirbliai.
Laikas sustojo, it apmirė.
Senas, negailestingai apgenėtas kaštonas savo forma primena rankos plaštaką
su giliai įrėžtomis gyvenimo linijomis - randais.
Žalsvos samanos, šiaurinėje kamieno pusėje ir ryškūs šešėlių kontrastai, primena išsišokusias kraujagysles ant rankų, kuriomis teka gyvybės syvai.
Sunkiai sugrįžtame iš ten, iš kur atėjome,
klajodami sudėtingų sau susikurtuose labirintų viražuose, posūkiuose, akligatviuose.
Ant sienos kabo šventas paveikslas, arba foto nuotrauka, įamžinusi laikinumą, nestabilumą.
Be didelio vargo ir išmanymo bandau sieną nuglaistyti, nuvalyti, išlyginti,
netgi savaip improvizuoti,
sutirštinti spalvas, iškreipdamas pirminę prasmę,
kad atrakinčiau tas duris,
kurios kažkada tarnavo,
o gal būt tebetarnauja man,
mano vaikams ir anūkams.
Supleišėję ir išblukę medinių Rūpintojėlių, Izidorių ir kitų šventųjų veidai.
Ar visa tai - naivu ir nereikšminga?
Akmuo arimuose guli nepajudintas jau dešimtmečius, nes nebėra kam pajudinti - pamestas ryšio raktas.
-
Liko prisiminimai.
Skaitytojų nuomonė