2019-12-16, pirmadienis, 14:35.     Šiandien Joniškyje saulė teka 08:36, leidžiasi 15:50, dienos ilgumas 7:13.

Likimo brolius gelbstintis Marijus: „Darbdavys neturėtų reikalauti išpažinties“

2019-10-09, paskelbė Nuomonės ir aktualijos
Likimo brolius gelbstintis Marijus: „Darbdavys neturėtų reikalauti išpažinties“

Latvių kaime, esančiame Elektrėnų savivaldybėje, įsikūrusio reabilitacijos centro „Naujas gyvenimas“ vadovas Marijus Balčiūnas neslepia, kad ištrūkti iš narkotikų liūno jam pagelbėjo Dievas ir krikščionių bendruomenė. Tačiau iš priklausomybių besivaduojantiems jo likimo broliams labai reikalinga ir visuomenės – nuo kaimynų iki darbdavių ar valdžios institucijų atstovų – parama.

 

Jau trylika metų narkotikų nevartojantis M. Balčiūnas su jais susidūrė dar būdamas paauglys. Nors pats pasakojo netikėjęs, kad gali įklimpti į šį liūną, nuo rūkomų netruko pereiti prie intraveninių kvaišalų. Suvokdamas, jog jam būtina pagalba, jos ieškojo ne sykį. Ir rado. Tačiau tik iš septinto karto reabilitacijos centre jam pavyko atsisakyti narkotikų.

 

Sugrįžęs į sostinę M. Balčiūnas prisijungė prie protestantų bendruomenės „Naujoji karta“, ėmė studijuoti teologiją. Kartu suvokė ir savo misiją – padėti tiems, kurie kenčia nuo kvaišalų ar alkoholio. Taip atsirado ir reabilitacijos centras „Naujasis gyvenimas“, kuriame anksčiau palūžę, tačiau vėl siekiantys kabintis į gyvenimą žmonės randa pagalbą.

 

- Kas tampa didžiausiu stimulu asmenims, kurie nusprendžia atsisakyti narkotikų ar svaigalų?, – pasiteiravome M. Balčiūno, kuris nuolat kviečia narkomanus ar alkoholikus atvykti į Latviuose esantį reabilitacijos centrą.

 

- Aš reabilitacijos centre pats įtikėjau į Dievą, ir tuomet jau atsirado tvirtas pasiryžimas baigti su narkotikais, nes anksčiau nepavykdavo. Kartu kilo ir minčių padėti tokiems pat, kaip aš. Supratau, kad tikrai galiu tai padaryti, nes viduje atsirado noras bendrauti su tokiais žmonėmis, kalbėtis, įkalbinėti.

 

Vedžiau. Žmona Olga anksčiau sirgo epilepsija, ją kamavo depresija. Tačiau ji irgi įtikėjo į Dievą ir nusekė paskui mane. Ji įsidarbino kepyklėlėje, o aš patraukiau į Vilniaus čigonų taborą gelbėti kitų.

 

Pasisekė, kad žmogus, buvęs alkoholikas, nusprendė mūsų centrui palikti namą, prieš išvykdamas į Norvegiją. Jame ir įsikūrėme, pradėjome tvarkytis. Labai palaikė krikščionių bendruomenė.

 

- Kaip vyksta sveikstančio nuo priklausomybės asmens sugrįžimas į visuomenę?

 

- Stengiamės, kad kuo daugiau jų liktų pas mus dirbti savanoriais. Aišku, jeigu jie susiranda sau darbo vietą, turi, kur apsigyventi, tai yra puiku. Svarbu tik neatitrūkti nuo bendruomenės, nenutraukti su ja ryšių, nes būtent tai palaiko žmones.

 

- Kokias didžiausias kliūtis tenka įveikti reabilitacijos centrą palikusiems sveikstantiesiems sugrįžtant prie įprasto gyvenimo?

 

- Galbūt viena didžiausių problemų yra milžiniškos skolos, nes kai kurių jų turi po 30 tūkstančių eurų ir netgi daugiau. Didžiuliai pinigai. Būna žmonių, kurie dėl šios priežasties nenori ieškotis legalaus darbo – sako, kas iš to, jei vis tiek antstoliai nuskaičiuos nuo atlyginimo didžiąją dalį?

 

Mes juos mėginame įkalbėti, kad taip nesielgtų. Reikia pripažinti savo klaidas ir stengtis jas ištaisyti. Aišku, tos skolos labai slegia, tačiau visą gyvenimą nedirbsi, kas ir kur papuola. Bandome tokiems žmonėms išaiškinti, kad eitų, tartųsi, išdėliotų mokėjimus pagal grafiką. Tai įmanoma padaryti, tik reikia kalbėtis.

 

- Šia veikla užsiimate jau ne vienerius metus. Ar keičiasi valdžios institucijų, darbdavių požiūris į buvusius narkomanus bei alkoholikus?

 

- Taip, ir tikrai į gerąją pusę. Anksčiau buvo tiesiog tragiška padėtis – niekas šių asmenų nelaikė žmonėmis. Pačiam tekdavo važiuoti į tuometinę darbo biržą, užstoti juos, kad turėtų galimybę bent užsikabinti. Pasitaiko panašių reakcijų ir dabar, tik jau gerokai mažiau. Galiausiai ši tema tapo nebedraudžiama, nebe tabu, nes juk kas penktoje šeimoje turime alkoholikų.

 

Mūsų centrą palikęs žmogus tikrai neprivalo prieš įsidarbindamas atlikti išpažintį ir darbdaviui pasakoti, kad jis narkomanas ar alkoholikas. Kam to reikia? Kartais ta praeitis išaiškėja, tačiau ar dėl jos toks žmogus yra prastesnis darbuotojas už kitus?

 

Jei esi profesionalas ir gerai atlieki savo darbą, viskas turi stoti į savo vietas. Pažvelkite dabar į statybvietes – iš esmės didžioji dalis ten dirbančių yra alkoholikai. Pasveikęs žmogus, jei tik turi reikalingų įgūdžių, tikrai nėra niekuo blogesnis, greičiau geresnis specialistas.

 

O dirbti yra būtina. Mūsų centre visiems privaloma kasdienė darbo terapija – malkas kapojame ar ką nors kitą veikiame. Tai yra būtina gyvenimo dalis, kaip ir visų normalių piliečių.

 

Jie juk ir yra normalūs. Reikia šimtu procentų keisti visuomenės mąstymą ir požiūrį į tokius žmones. Jie nėra kitokie ir neturėtų būti užribyje – jie tik nuklydo, tačiau gali ir moka vėl atsistoti ant kojų.

 

Šis tekstas yra socialinės kampanijos „Lygink rūbus, ne žmones“ dalis. Ja siekiama atkreipti visuomenės ir darbdavių dėmesį į socialinę atskirtį patiriančius asmenis, į tai, kad žmogaus gabumus reikėtų vertinti ne pagal asmeninę patirtį, bet pagal turimus įgūdžius ir kompetencijas.

 


 

 
 
Contact form

Šios dienos vardadieniai