2019-11-18, pirmadienis, 09:28.     Šiandien Joniškyje saulė teka 07:55, leidžiasi 16:10, dienos ilgumas 8:15.

Mokytojo darbas man nebuvo lažas (1)

2019-03-04, paskelbė Nuomonės ir aktualijos
Mokytojo darbas man nebuvo lažas


Vytautas Antanaitis – ilgametis lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, literatas, ,,Audruvės“ literatų klubo aktyvus narys, kaip pats sako, senjoras. Šiuo gyvenimo periodu turi prabangą, laivę ir laiko apmąstyti save ir pasaulį, ir ne tik apmąstyti, bet ir poetiniu žodžiu jį perkurti.

 

Vytauto kūrybai būdingas aštrus žvilgsnis į šiandienos pasaulio ydas, žmogaus silpnybes, neretai nūdienos aktualijos ir įvykiai tampa jo kūrinių tema. Buvusio mokytojo kūryba prieš kelis metus sugulė į knygą ,,Kipšiokui šnibžtelėjus“. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos inicijuojamų Lietuvių kalbos dienų proga pokalbis su mokytoju apie mokytojo darbą, lietuvių kalbą ir kūrybą. 

 

Esate kilęs iš Suvalkijos, užauginusios ne vieną garsų kalbininką, literatūros kūrėją. Kaip manote, galbūt šis regionas turi ypatingos galios įskiepyti meilę savo kalbai?

 

Tokia lemtis, gimiau Suvalkijoje. Ji pagimdė ir išaugino ne vieną nusipelniusią asmenybę, 1919 metų vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarą. Man atrodo, kad tokioms asmenybėms susiformuoti sudarė palankias sąlygas anksčiau nei visoje Lietuvoje panaikinta baudžiava. Ji, jei neklystu, Užnemunėje buvo panaikinta 1831 metais. Žinoma, šis regionas turėjo sąlygas formuoti bendrinę lietuvių kalbą, skiepyti meilę tarmėms.

 

Augote ir kaip asmenybė brendote sovietmečiu, kai didelę įtaką turėjo vienokie ar kitokie idealai? Skaitėme knygas, žavėjomės stipriomis asmenybėmis? Kas paskatino pasirinkti lietuvių kalbos ir literatūros studijas? Ar turėjote pavyzdžių, idealų kuriais norėjosi sekti?

 

Taip, augau ir brendau sovietmečiu, bet kad tuo metu didelę įtaką man būtų turėję idealai, nepasakyčiau. Nebuvau idealistas. Knygas skaityti mėgau daug labiau, negu jas skaito dabar, ypač nuotykių literatūrą. O ten iš tikrųjų sutikdavau tokių asmenybių, kuriomis negalėjau nesižavėti. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo profesiją pasirinkti, ko gero, paskatino mokytoja lituanistė. Taigi Mokytoja ir buvo bene tas vienintelis idealas, kuriuo norėjosi sekti. Tiesą sakant, mokydamasis vidurinėje mokykloje turėjau dvi lietuvių kalbos mokytojas, kuriomis žavėjausi: Marija Puodžiukaitienė buvo labai aktyvi ir išsilavinusi lituanistė, palaikiusi ryšius su žinomais kultūros žmonėmis. Antanina Klimaitienė pati kūrė, buvo išleidusi ne vieną poezijos knygą, aktyvi visuomenininkė. Būtent šios lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos pratino prie grožinės literatūros, įžvelgė kūrybinių gabumų ir skatino juos išreikšti.

 

Galbūt paauglystėje rasdavote tokių knygų, kurias skaitydavote po keletą kartų, kurios jums padarė neužmirštamą įspūdį, formavo kaip asmenybę? Kokios tai knygos?

 

Kaip minėjau, paauglystėje labai patiko knygos apie nuotykius, išskirtines asmenybes, panašias į tris muškietininkus. Mylimiausi lietuvių rašytojai Vincas Krėvė, Justinas Marcinkevičius. Ypač žavėjo užsienio autoriai, pvz., Žiulis Vernas, Aleksandras Diuma, Džekas Londonas. Didžiausią įspūdį paliko pastarojo romanas ,,Martinas Idenas“. Mane visada žavėjo dvasiškai stiprūs, už gėrį kovojantys herojai, tokie, kurie turi be galo stiprų pozityvų užtaisą.

 

Ilgus metus dirbote lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Papasakokite, ar į mokyklą atėjote iš karto po studijų? Ar turėjote kitokių minčių apie darbą?

 

Taip, mano darbo stažas – 40 metų. Teko dirbti ne vienoje mokykloje. Į mokyklą atėjau iš karto baigęs studijas, jokių alternatyvų net nesapnavau. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo darbas man labai patiko, į darbą ėjau su malonumu, tikrai ne kaip į lažą. Lituanisto darbas man niekada nebuvo lažas. Studijuodamas lietuvių kalbą ir literatūrą tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute gavau vardinę Salomėjos Nėries stipendiją, baigęs studijas galėjau rinktis, kur norėčiau dirbti, ir ne vieną nustebinau pasirinkęs Pakruojį. Į šį miestą mane atsiviliojo Pakruojo vidurinės mokyklos direktorius Pranas Augutis, pats buvęs lituanistas ir ieškojęs mokyklai stipraus lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo.  Savo pasirinkimu nenusivyliau. Vėliau dirbau Pakruojo rajono Pašvitinio vidurinėje mokykloje, metus Skaistgirio vidurinėje mokykloje, o kai tuometinės Joniškio 2-osios vidurinės mokyklos direktorius Vaclovas Ališauskas pakvietė dirbti į šią mokyklą, tai likau joje iki pat 2007 metų.

 

Kaip apibūdintumėte mokytojavimo metus? Kokių jie paliko atsiminimų, galbūt nuoskaudų?

 

Mokytojauti teko ir okupuotoje, ir laisvoje Lietuvoje beveik po lygiai metų. Skirtingi laikmečiai, skirtingi ir mokiniai, tikrai galiu pasakyti, kad sovietmečiu mokiniai skyrėsi nuo tų, kuriuos teko mokyti atgavus šalies nepriklausomybę. Sovietmečiu mokiniai klausė mokytojų, dirbti buvo lengviau. Išlaisvėjus iš pradžių irgi nebuvo sunku dirbti. Mokytojai džiaugėsi Švietimo ir mokslo ministro Zigmo Zinkevičiaus ir Meilės Lukšienės idėja įgyvendinti Tautinės mokyklos koncepciją. Deja, kažkam ji nepatiko. Tautinės mokyklos vizija liko užmarštyje, o dabar turime nepabaigiamą švietimo reformą. Tautinės mokyklos koncepcija atitiko mano supratimą, kokia turi būti Lietuvos mokykla. Tautinės mokyklos praradimas mane labai skaudžiai ,,užkabino“. O šio praradimo rezultatas dabar akivaizdus: mokytojai be prestižo, be normalaus užmokesčio, mokiniai teises žino puikiai, o pareigas pamiršo, baisios patyčios...

 

Gyvenate Žiemgalos krašte, ar galite sakyti, kad šis kraštas tapo Jums savas?

 

Nelengvas klausimas. Gyvenu šiame regione jau pusę amžiaus, atrodo, adaptavausi. Ar tapau savas, nepagalvojau. Jaučiuosi normaliai.

 

Kada pradėjote kurti? Kas paskatino? Pasidalinkite atsiminimais apie pirmuosius kūrybinius bandymus?

 

Rašinėti pradėjau ketvirtoje klasėje ir nežinau, kodėl. Mokykloje rašiau į sienlaikraštį šį tą. Būdamas literatų būrelyje, pabandžiau vieną kitą eiliuotą tekstą nusiųsti į rajono laikraštį. Tokia buvo kūrybos pradžia. Mano tėvai – mažažemiai, prie Smetonos ūkininkavo, vėliau ,,ėjo lažą“ kolūkyje. Gal seneliai padovanojo kūrybinę fantaziją? Aš jų neprisimenu. Kūrybinius gebėjimus manyje įžvelgė ir mano lietuvių kalbos mokytojos. Mokykloje rašinėjau ne tik sienlaikraščiui, bet ir kūriau scenarijus šventėms, mokyklos vaidinimams. Mano tekstus spausdino ir ,,Moksleivis“.

 

Kaip atsiradote ,,Audruvėje“? Ar suradote tai, ko ieškojote šiame klube? Literatų klubui priklausote jau nemažai metų, esate gan aktyvus jo narys. Kuo šis klubas jums svarbus?

 

Į ,,Audruvės“ litreratų klubą atėjau rajono laikraščio redakcijoje sutikęs mielą žurnalistę A. Krajinienę, kuri ir buvo literatų klubo įkūrėja. Ji pakvietė mane į klubą. Gal įžiūrėjo kūrybinę ,,bacilą“? Šis klubas, jo veikla, liaudiškai tariant, man ,,prie dūšios“. Be to, dabartinėje situacijoje nesinori tik ant sofos sėdėti ir televizorių žiūrėti ar laikraščius skaityti, norisi gyvo, tikro bendravimo. Literatų klubas ir yra ta vieta, kur galima susitikti su bendraminčiais, literatūrą mylinčiais joniškiečiais ir ne tik šio miesto gyventojais.

 

Garsėjate kaip humoristas, humoristinių kūrinių kūrėjas. Kodėl humoras? Kas paskatino rinktis būtent tokį kūrybos pobūdį?

 

Geras humoras – pigi terapija. Manau, man jos prireikia. Gyvenime pasitaiko tokių situacijų, kad humoras tampa tikru gelbėtoju. Manau, kad pasitelkę humorą, žmonės lengviau rastų išeitį iš situacijų, kurios, atrodo, neturi jokios išeities.

 

Kas įkvepia kurti, tampa kūrybos impulsu? Ar lengvai gimsta kūriniai?

 

Į šį klausimą vienareikšmio atsakymo neturiu. Kartais juokingas kipšiokas paprašo prisėsti ir pasikalbėti su skaitytojų, su savimi. Kartis užtenka susitikimo ar nugirstos frazės, pokalbio su kad ir nepažįstamu žmogumi, ir jau turi mintį, idėją naujam kūriniui.   

 

Lietuvių kalbai jau senokai pranašaujamas išnykimas, mirtis. Nepaisant tokių pranašysčių, ji sėkmingai gyvuoja, knygynuose netrūksta naujų knygų, atsiranda naujų kūrėjų vardų. Ne tik klasikos kūriniai, bet ir jaunųjų autorių kūryba rodo, kad šiuolaikinis lietuvis neprastai moka gimtąją kalbą. Kaip manote, kur slypi lietuvių kalbos galia, stiprybė?

 

Man atrodo, kad į šį klausimą jau senokai atsakė Mikalojus Daukša. Jo žodžiai apie kalbą neprarado aktualumo iki šiol: ,,Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas“.

 

Kokių grėsmių įžvelgiate lietuvių kalbai šiuo metu? Anglų mokslininkas Deividas Krystalas kalba apie kalbos mirtį: kalba, kaip bent koks gyvas organizmas, vystosi, išgyvena įvairias raidos stadijas, o kai kada ir miršta. Kaip manote, ar galima lietuvių kalbą vadinti mirštančia kalba?

 

Jeigu šis mokslininkas norėjo pranašauti, jo nuomonei neprieštarauju. Tik kažin ar visada pranašystės išsipildo? Taip, mirusių kalbų yra. Galbūt atsitiks taip, kad mūsų kalba išnyks, bet, manau, kad tam prireiks ne vieno tūkstančio metų. Tereikia prisiminti lietuvių kalbos istoriją: buvo laikotarpis, kai stipriai lenkėjome, lenkų kalba buvo užėmusi lietuvių kalbos vietą viešajame tautos gyvenime. Vėliau atėjo rusinimo laikas, dabar anglėjame: dainas dainuojame anglų kalba, pavadinimai angliški, vaikai anglų kalbą neretai irgi moka geriau už savo gimtąją. Bet jei atsispyrėme lenkinimui, rusinimui, tai gal atsilaikysime ir prieš anglėjimą?

 

Kaip manote, ar užsienio kalbų mokėjimas kelia pavojų gimtajai kalbai? 

 

,,Lietuviais esame mes gimę, lietuviais turime ir būt“, – taip sakė Zauerveinas. Globalizacija, drįstu manyti, atėjo ir eina per pasaulį be piktų kėslų. Užsienio kalbos tam tik tarnauja. Žinoma, gaila, kad Lietuvoje tiek daug vartojama anglų kalbos, per televiziją girdžiu anglų kalba dainuojamas dainas.

 

Pastaruoju metu itin išpopuliarėjo įvairūs rinkimai, pvz., Metų žodžio, Metų posakio. Jeigu jums reikėtų įvardinti tris gražiausius lietuviškus žodžius, kokie tai būtų žodžiai?

 

Basanavičius, Kudirka, Jablonskis. Mūsų gimnazistai šiemet pasiūlė Metų žodžio rinkimams žodį ,,veryganas“. Manau, labai šmaikštu.

 

Ką atsakytumėte maištingam mokinukui arba intelektualui, rėžiančiam, kad lietuvių kalba sunki ir nereikalinga? Ko jam palinkėtumėte?

 

Atsakyčiau, kad lietuvių klaba nelengva, bet pasaulyje esama ir sunkesnių. Jeigu neįtikinčiau, pasiūlyčiau paskaityti dantiraščius ir kokį panašų raštą.

 

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos inicijuotos Lietuvių kalbos dienos kasmet sulaukia vis didesnio susidomėjimo. Kaip manote, kodėl?

 

Ji žinojo, kodėl reikėjo inicijuoti Lietuvių kalbos dienas, ir pataikė į dešimtuką, nes jau baigiame suanglėti. Svarbu, kad gimtosios kalbos nepamirštume, kad ją mokėtų tie, kurie gyvena mišriose šeimose.

 

                                                                                                                                 Kalbino Aušra Lukšaitė-Lapinskienė


 

 
 
Contact form

 

Ad 2019-03-04 21:31:19 IP: 92.28.55.86

Geras pijokelis gerdavo mokykloj vyna ir rankas megdavo pakelt pries moksleivius butu sunku jam dirbt siuo metu

Šios dienos vardadieniai