2018-09-20, ketvirtadienis, 16:06.     Šiandien Joniškyje saulė teka 07:01, leidžiasi 19:21, dienos ilgumas 12:19.

Poetinės aktoriaus Algirdo Latėno viešnagės Joniškyje šviesoje – joniškiečių literatų kūryba

2018-06-30, paskelbė Dienos NAUJIENOS
Poetinės aktoriaus Algirdo Latėno viešnagės Joniškyje šviesoje – joniškiečių literatų kūryba

Aktorius ir režisierius Algirdas Latėnas visus joniškiečius pasiilgusius nuoširdaus poetinio žodžio pakvietė į kūrybos vakarą „Svietiškos giesmės Lietuvai. Antanas Strazdas. Paulius Širvys“. Naujai parengtoje poezijos programoje susiliejo dviejų lyrikų kūryba – šmaikščios, aukštaičių tarme skaitomos Strazdelio eilės ir vieno talentingiausių pokario rašytojų P. Širvio eilėraščiai. Lietuvių literatūros klasikiniu palikimu tapusi šių dainių kūryba šiandien yra tarsi atsvara kasdienybę užliejusiai paviršutiniškai kultūrai.

 

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį įprasminantis renginys „Svietiškos giesmės Lietuvai. Antanas Strazdas. Paulius Širvys“ vyko birželio 29 d. Raudonojoje sinagogoje. Renginio organizatoriai – Joniškio literatų klubas „Audruvė“. Renginį rėmė Joniškio rajono savivaldybė.

 

Ta proga publikuojame joniškiečių literatų kūrybą. 

 

Emilija KVEDARIENĖ

 

Šimtmečio moteris

 

Į šią dieną kovingai ėjai

Nešdama savo kryžių nelengvą,

Paskenduolės dalia – praeity.

Verias antrojo šimtmečio langas.

Tu be meilės gyvent negali,

Negali nedalintis ta meile.

Veržliai dieną sutikti skubi,

Kad apeitum kertes tris, o kartais...

Kai pritūksta jėgų ir tvirtybės,

Kai ašara užrita mintį,

Tu skubi  į save, į pilnatvę

Savo kraitį darbų atrakinti.

Ten randi svajones ir plazdenančią viltį,

Kurią reikia iškelti, priglausti, sušildyt,

Kad apglėbtų kūrybos delnai

Ir džiugi pasitiktum vėl rytą.

Laukia antrojo šimtmečio langas:

Jo langinės -  baltai dar dažytos.

 

Jonas IVANAUSKAS

 

Mums skirtas laikas

 

Gyvenantiems ūksmingos tamsos prieglobstyje

Sušvito žodžiais neapsakomo ryškumo šviesa:

Tai laužas? – akis delnais prisidengusi paklausė

Madmuazelė Tumanova iš senokai  skaityto romano.

 

Taip, tai dvasinis laužas, kuris užsidega mūsų širdyje,

Tik kas bene įdomiausia, šis laužas, ši skaisti šviesa

Tarsi nebaugiu viesulu skrieja prieš mūsų žingsnius,

Apšviesdama kelią, tuo sukeldama visaapimančią

 

Ramybę mūsų įvairiabriauniuose darbuose ir

Kasdieniniuose mažareikšmiuose pasielgimuose.

Yra taip, ko norėjome per visą savo nerimastingą

Buvimą šioje įvairių rūpesčių apimtoje Žemėje.

 

Tik anksčiau nekreipėme dėmesio į jokias šviesas,

Reiškia, tam dar nebuvo atėjęs mums skirtas laikas.   

 

Loreta RIPSKYTĖ

 

Traukiniai veža užkulisiais

 

Autobusams priklauso scena,

Traukiniai veža užkulisiais:

Pro rūdžių išėstų vagonų virtines,

Rąstų rietuves,

Vežėjų remonto kiemus ir dirbtuves;

Mažus namukus, padabintus medžio ažūru,

Kaip apykaklės iš mano mokyklinių nuotraukų.

Veža pro šiltnamius ir daržus,

Begėdišką skalbinių nuogumą,

Pro medžių išvartas, pilnus griovius,

Gaivalingo pavasario žalumą.

Traukiniai veža užkulisiais

Per nenugrimuotą tikrovę.

Jeigu sėdi atbulomis,

Gali dar sykį įsižiūrėti į dingstančią akimirką.

 

Lina LAŠIENĖ

 

Slapta vieta...

 

Yra vieta

Pirmam aukšte

Prie įėjimo durų.

Jauki salelė vienišam.

Joje tamsa  ir  vėjas

Daugiau išjaučia už mane.

Yra vieta akimirkai.

Mintis, dar žingsniai.

Aštri, nenugalėta nežinia.

Įeinančiųjų birūs žvilgsniai.

Mintis.

Kaip sunkiai žmonės eina į save.

Yra vieta...

 

Regina BRIEDYTĖ

 

Smetoniškai

 

Valdžios vyrus valdo ponios.

Taip ir buvo prie Smetonos.

Bajoraitės Chodakauskaitės,

Garsios Lietuvos panaitės,

Prezidento Antanuko

Kur norėjo – galvą suko.

Sofija graži, gera,

Lietuvaičių mylima,

Rėmė gimines, draugus,

Studentus ir našlaičius.

Gudrumu ir gražumu

Vikriai sukos tarp visų.

Voldemaras kai įgriso,

Gavo švino iš netyčių

Ir patogiai į jo vietą

Pons Tūbelis atsisėdo.

Ko gi ne, juk Jadvyga

Sofijos sesuo miela!

Viskas klojos neblogai.

Buvo nuostabūs laikai!

Kas smetoniška – geriausia!

Kas smetoniška – gražiausia!

Kas smetoniška – tvirčiausia!

Tiktai ...ausia, ...ausia, ...ausia...

Ir šiandien Smetoną minim,

Kai ,,Smetonos“ sviestą imam,

Kai ,,Smetoniška“ gira

Suputoja pilama.

Dar, prisimenu, tėtušis

Paprašydavo motušės,

Kad į barščius, į raudonus

Negailėtų drėbt smetonos.

    Šiandien Lietuvoj sausra

    Ir visai kita valdžia...

    Tik kaip buvo prie Smetonos –

    Vyrus valdo vyrų ponios.

 

Kilnutė RIŠKUVIENĖ

 

Kodėl?

 

Kodėl žolė tokia žalia, žaisminga, papuošta spalvotais žiedynais, bet mes stengiamės ją nulyginti, kad būtų nepriekaištingai vienodai nuobodi?

Kodėl saulė tokia šviesi, šilta, geltona, bet mums ji gražesnė per spalvotas ar blizgančias užuolaidas?

Kodėl smėlio takas su akmenimis, kažkieno įspaustomis pėdomis, duobėmis duobelėmis mums patinka tik parodoje ant sienos?

Kodėl usnys su violetiniais žiedynais, karpytais spygliuotais lapais kelia pasibaisėjimą ir pasipiktinimą, o spygliuotos rožės vadinamos romantiškiausiomis gėlėmis?

Kodėl varlė kiemo baseinėlyje šlykštynė, o zoologijos sode už pinigus egzotiškas, labai įdomus gyvūnas?

Kodėl mamai nepasakiau, kokia ji man brangi ir kaip ją myliu. Turėjau žinoti, kad šiandien jau nebeturėsiu galimybės to padaryti?

Kodėl kasdien kam nors pasakiusi gerą žodį pasijaučiau tokia laiminga aš pati, nors vakar ir šiandien niekam nebepasakiau nieko malonaus, negi nebenoriu jaustis laiminga?

Kodėl tiek daug klausinėju, juk jau seniai turėjau išaugti iš kodėlčiukų amžiaus?

                    

  Vida Donskytė Peleniuvienė

 

 Namai

 

Žiedais vainikuota

gegužė braido

Tautinio upelyje,

tyla.

Spengianti tyla

kieme, sode

ir prie malūno

            be sparnų...

Tylu

ir tėvų namuose,

aptingęs,

nebylus kurtumas...

Tik kiemo pakrašty,

prie kelio,

pražydusios alyvos

Viešpaties maldą kalba.

 

       

Vilija KATKEVIČIŪTĖ – BURNIGE

 

Balsas

 

jei šikšnosparniai tūps ant blakstienų 

ir sunku bus nuryti valandą 
rasose lyg basom 
per ražienas 
lyg dangus išslydęs 
iš rankų 
kai ant drobės neliks 
nei pėdsako 
nei šešėlio neliks 
nei vardo 
pasislėpus kitapus veidrodžio 
juk vis tiek išgirsi balsą 
vėl pajusi džiaugsmu apvaisintą 
nors ir proto ropliais apsiveisusį 
gal prošal 
gal likučiais peršlapusiais 
ten kur nuodėmės vaikšto nuogos 

vos pražydusių liepų kvapas 
sugrąžins svajas 
net ir rojų 

palūkėk dar 
šiek tiek užsimerkus 
ta naktis grįš 
atviru oru

 

 

Aušra LUKŠAITĖ - LAPINSKIENĖ

 

Nugyventuose žodžiuose

 nugyventi jausmai skarmalija

virsta draiskanom

nuo vėjo ir lietaus iškorijusiom

bėga, vejasi, sukas keliai

į degančius pragarus

juos išvaikščiojom dar tada

 kai nė negyvenome

kai metaforų paslaptys

neištartos slėpės už lūpų

tyla užkalbėtų

kai rimas iškriko lyg varnos

 išgąsdintos šūvio

taip gyvenom kvėpuodami

vis retėjantį vakaro orą

būrėm obuolio sėklom

ir laižėm vaikystės ledus

svajojom nusipirkti Kandinskį

 vasaras leisti Toskanoj

bėgom nuo savos biografijos

nuo likimo ir lietaus (a)simetrijos

delnuose ir danguj

 

Albinas ŽVINGILA

 

* * *

 

Nostalgija pakvipęs vėjas

Kliedėjo intrigą pasėjęs,

O baltos rožės nužydėjo,

Kurias padovanot galėjau.

 

Apniko rūkas mergužėlę,

Kurią nepaprastai mylėjau...

Dangus staiga išsiblaivėjo

Ir linksmą intrigą pasėjo.

 

Alina JONAITIENĖ

 

Trys klausimai

Ievai Simonaitytei

 

Mažoji Evike,

kai bridai

pažliugusia

Vanagų kaimo gatve,

tvirtai įsikibusi

mamos Etmės rankos,

jausdama į nugarą įremtus

niekinančius žvilgsnius,

girdėdama

pašaipius žodžius,

kai suvokei,

kad šiam pasauly

tau vietos neskirta,

ar bent nujautei

stebuklingą savo žodžių galią?

Ar širdies gelmėje žinojai,

kad tapsi šio krašto metraštininke?

 

Kai gulėjai sunkios ligos patale,

kęsdama skausmą ir neviltį,

kovodama už savo išlikimą,

ar tikėjai,

ar jautei,

kokia didele meilės banga

užliesi visą Klaipėdos kraštą

ir įamžinsi

„Aukštujų Šimonių likime“

savo krašto žmonių skaudžią lemtį?

 

Kai pelnydama

kasdienės duonos kąsnį

kantriai vėrei siūlą į adatą

ir mikliai jungdama

šiurkštaus audinio skiautes

mintimis braidžiojai

savo skurdžios vaikystės takais,

ar supratai,

kad jose įsiuvai ir savo gyvenimą?

 

Austėja KAČERAUSKAITĖ

 

Ačiū

 

Ačiū, kad išgelbėjai mane,

Bet įskaudinai.

Ačiū už tavo muziką.

Ačiū, kad padėjai pasijust nevieniša.

Galėčiau milijoną kartų sakyti ačiū

Ir už tavo rudas akis,

Ir už tavo juoką -

Už viską.

Bet man skaudu -

Pradau tave.

Mano krūtinėj tik tuščia, juoda rašalo dėmė.

Daugiau neišvysiu tų rudų spindinčių akių.

Neišgirsiu to juoko, kuris gydo sužeistą širdį.

Tavo muzika tebėra mano švyturys,

Kuris rodo man kelią.

Bet visi geri dalykai privalo baigtis...

Ištariu paskutinį sudie...


 

 
 
Contact form

Šios dienos vardadieniai

Apklausa

Jei šiandien vyktų rinkimai į Joniškio rajono tarybą, kuriai politinei jėgai atiduotumėte pirmenybę